Artišokai artišokai.. Vieni išgirdę šį žodį susiraukia, kiti – nusišypso, dar kiti – tik pagūžčioja pečiais.. Tokia buvau ir aš. Gyvenime nebuvau ragavus artišokų. Jokiam pavidale. Todėl, vedama smalsumo, šiais metais įkalbėjau mamą savo darže priglausti šią daržovę [juk čia daržovė, ar ne? :) ]. Augalai užaugo gražūs, kaimynė vis nusistebėdavo “ką jūs ten tokio auginat??”, mama laukė, kol artišokai sužydės.. Nors, sako, paprastai jie žydi tik antrais metais.. Na, o aš laukiau pačių artišoko vaisių. Sulaukiau. Kadangi nieko bendro niekad nesu turėjus su jais, todėl tai buvo visiškas eksperimentas. Idėjų pasisėmiau iš čia ir iš knygos “Virtuvės džiaugsmai”. Ir rezultatą matote :)
Juos galima mėgti, ir galima nekęsti, bet vis tiek – artišokas yra artišokas.
Padažas buvo tikrai labai skanus. Ir net nepastebėjau, kai buvo suvalgytas paskutinis lapelis [na, tiksliau tai, kas tame lapelį valgoma] ir lėkštėj puikavosi diiiiidelė šūsnis nuograužų :))

taigi, ponai artišokai su prancūzišku padažu:

Reikia:
išvalytų artišokų [išimamas pumpuras. Nežinau, ar būtina tai daryti.. Kaip ir ar būtina apkarpyti lapų kraštelius?], kuriuos virsim verdančiam vandeny su:
šiek tiek čiobrelių
šaukštu druskos
50 ml vyno acto
citrinos sultim ir pačia citrina

Po 15 min virimo artišokus ištraukiam iš vandens. Juos, beje, galima valgyt ir šiltus, ir šaltus. Jei norit valgyt šiltus, pirmiau teks pasigamint padažą, kuriam reikia:
4 šaukštų balto nesaldaus vyno
šaukštelio cukraus
0,5 šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio maltų pipirų
šaukštelio garstyčių miltelių [arba garstyčių iš stiklainiuko :) ]
2 kietai virtų kiaušinio trynių
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
nedidelio svogūno
nedidelės česnako skiltelės
šaukšto smulkintų šviežių peletrūnų

Visus ingredientus susmulkinam blenderiu.

Viskas. Dabar galim prisėst ir ramiai užsiimti valgymu. Kuris tikrai bus nekasdieniškas.

Ištrauka iš zebra.lt :

” Ypatingojo prancūziškojo artišokų recepto ypatingas valgymo ritualas

Tai didžiausias keblumas nežinantiesiems. Nes artišokas patiekiamas neapdorotas, neišlukštentas, žodžiu – visame gražume. Nesunku ir apsijuokti bandant supjaustyti artišoką lėkštutėje. Mat, jo žvynai sausi ir kieti, kaip eglės kankorėžio skujos, su plaušais. O gudrybė visai paprasta – reikia lupti žvynus vieną po kito. Baltą mėsingą atlupto artišoko dugną pamirkyti į padažą, majonezą ar užpilą ir, paėmus dantimis, išbraukti minkštimą, o žvyną išmesti. Toks laupymas ir braukymas užima nemažai laiko, štai kodėl artišoko valgymas yra ne kasdienis, o proginis malonumas. Kai pasieksite vidurinius žvynus raudonais galais, nutraukę išmeskite, išgremžkite ir išmeskite pūkuotą vidurį, o tada liks didžiausias mėsingas gabalas – pagrindas. Žinoma, ne toks jau didelis. Štai taip valgomas užaugęs artišokas. “

Skanaus!